Namai, kuriems reikėjo išgijimo

Vos per dvi savaites iš Vitmorų dvaro atsistatydino trisdešimt septynios auklės.

Kai kurios išėjo su ašaromis dar nebaigusios pirmosios dienos. Kitos išėjo įsiutusios, prisiekdamos niekada nebegrįžti, kad ir kokią pinigų sumą joms pasiūlytų. Naujausia auklė išėjo pro vartus svirduliuodama – jos plaukais varvėjo mėlyni dažai, o ant rankos buvo įkandimo žymė.

Prieš įsėsdama į taksi, ji parodė į didžiulį namą ir sušuko:

„Šioms mergaitėms nereikia dar vienos auklės. Joms reikia jų tėvo.“

Iš trečio aukšto kabineto Danielis Vitmoras stebėjo, kaip taksi dingo ilgos važiuojamosios dalies gale.

Būdamas trisdešimt aštuonerių, Danielis turėjo viską, ko dauguma žmonių visą gyvenimą siekia. Jis buvo milijardierius, vienos iš pirmaujančių Silicio slėnio kibernetinio saugumo įmonių įkūrėjas ir verslininkas, kurį visi žavėjosi dėl jo sėkmės. Tačiau nė vienas iš šių pasiekimų neturėjo reikšmės už jo paties namų sienų.

Jo žvilgsnis nukrypo į įrėmintą šeimos nuotrauką.

Jo mirusi žmona Greisė šypsojosi centre, apsupta šešių jų dukrų, kurios aplink ją linksmai juokėsi. Nuotrauka buvo padaryta prieš ligai pakeičiant viską. Tuo metu dvaras buvo pilnas šilumos ir laimės. Dabar jis atrodė tuščias, nepaisant savo didybės.

Danielis giliai atsiduso.

„Trisdešimt septyni žmonės“, – tyliai sumurmėjo jis. „Kaip jos visos gali pasiduoti?“

Lengvas beldimas nuaidėjo į duris.

Jo padėjėjas Mailsas įėjo laikydamas planšetę.

„Susisiekiau su visomis vaikų priežiūros agentūromis Šiaurės Kalifornijoje“, – atsargiai pasakė jis.

Danielis vėl pajuto viltį.

„Ir?“

Mailsas sudvejojo.

„Visos atsisakė ką nors siųsti. Jūsų adresas įtrauktas į juodąjį sąrašą.“

Danielis netikėdamas pažvelgė į jį.

„Tai tik vaikai.“

Mailsas nuleido akis.

„Pone… tie vaikai užtvindė vonios kambarius, sulaužė baldus, sugadino brangią elektroniką ir net sukėlė nedidelį gaisrą žaidimų kambaryje.“

Tarsi patvirtindamas jo žodžius, per visą namą nuaidėjo didžiulis trenksmas.

Sudužo stiklas.

Kažkas sušuko.

Po kelių akimirkų koridorių užpildė juokas – ne linksmas juokas, o toks, kuris kilo iš skausmo ir pykčio.

Danielis pasitrynė kaktą.

„Nesvarbu kas tai būtų“, – tyliai pasakė jis. „Suraskite žmogų, kuris sutiks ateiti.“

Kitapus įlankos, Ouklande, dvidešimt penkerių metų Maja Benet baigė susirišti garbanotus plaukus prieš išeidama iš savo mažo buto.

Pinigai jai nuolat kėlė rūpesčių. Dienomis ji tvarkydavo namus, o kiekvieną vakarą internetu studijuodavo vaikų psichologiją, tikėdamasi kada nors tapti šeimos konsultante. Deja, mokslai kainavo brangiai, o neapmokėtos sąskaitos vis kaupėsi ant jos virtuvės stalo.

Jos telefonas suskambo, kai ji ruošė vakarienę.

„Turime skubų darbą“, – paaiškino agentūros koordinatorė.

„Aš laisva.“

„Atlyginimas – trigubas.“

Maja pakėlė antakį.

„Trigubas?“

„Taip, bet tam yra priežastis.“

Koordinatorė trumpam nutilo prieš tęsdama.

„Nė vienas darbuotojas neišbuvo ilgiau nei vieną dieną. Ši šeima jau turėjo trisdešimt septynis žmones.“

Dauguma žmonių būtų iškart atsisakę.

Tačiau Maja pažvelgė į vėluojančią elektros sąskaitą ir krūvą knygų, kurių vis dar negalėjo sau leisti nusipirkti.

„Atsiųskite man adresą.“

Kas nutiko toliau, pirmame komentare 👇👇

---

Tą pačią popietę Maja atvyko prie Vitmorų namų.

Iš išorės dvaras atrodė įspūdingai. Puikiai prižiūrimi sodai supo teritoriją, o saulės šviesa atsispindėjo nuo didžiulių langų.

Tačiau vos tik atsidarė pagrindinės durys, šis gražus vaizdas išnyko.

Ant marmurinių grindų gulėjo sudužusio stiklo gabalai.

Brangias sienas dengė spalvingi flomasterių piešiniai.

Dažų dėmės gadino elegantiškus baldus.

Svetainėje buvo išmėtytos nukapotomis galvomis lėlės, o ore vis dar tvyrojo lengvas dūmų kvapas.

Apsaugos darbuotojas pažvelgė į ją su užuojauta.

„Sėkmės“, – pasakė jis.

Danielis pasitiko ją viršuje.

Jis atrodė išsekęs – su tamsiais ratilais po akimis ir atlaisvintu kaklaraiščiu.

„Ačiū, kad atėjote“, – pasakė jis.

„Mano vardas Maja.“

„Danielis Vitmoras.“

Jis paaiškino, kad ji buvo pasamdyta tik padėti sutvarkyti namus. Prieš Majai spėjant atsakyti, priešais kabinetą nuaidėjo garsus balsas.

„Dar viena!“ – sušuko kažkas.

Antras balsas nusijuokė.

„Lažinuosi, kad ji išeis dar prieš vakarienę.“

Danielis atrodė susigėdęs.

„Atsiprašau.“

Maja tiesiog nusišypsojo.

„Pradėsiu apačioje.“

Kai ji įėjo į koridorių, jos laukė šešios mergaitės.

Jos atidžiai ją stebėjo.

Harper, vyriausioji, stovėjo sukryžiavusi rankas.

Avery laikė kibirą su ryškiai raudonais dažais.

Dvynės Lili ir Nora nerūpestingai suko rankose žirkles.

Aštuonerių metų Sofi už savęs vilko permirkusią antklodę, o mažoji Ela spaudė prie savęs seną pliušinį triušį, kuriam trūko vienos ausies.

„Taigi“, – su šypsena tarė Avery, „jūs esate numeris trisdešimt aštuoni.“

Maja ramiai nusišypsojo.

„Galbūt.“

Harper susiaurino akis.

„Jūs pasiduosite iki šio vakaro.“

„Aš nesu jūsų auklė“, – atsakė Maja. „Aš čia tam, kad sutvarkyčiau namus.“

Avery pakėlė dažų kibirą.

„Mes galime tai pakeisti.“

„Man tiesiog teks dar kartą sutvarkyti“, – atsakė Maja neprarasdama šypsenos.

Mergaitės susižvalgė sutrikusios.

Tai nebuvo reakcija, kurios jos tikėjosi.

Nieko daugiau nesakiusi, Maja užsimovė gumines pirštines ir paėmė šluotą.

„Pirmiausia – sudužęs stiklas“, – pasakė ji. „Niekas neturi susižeisti.“

„Jūs negalite mums nurodinėti“, – atsakė Harper.

„Aš ir nesistengiu.“

„Tiesiog pasirūpinu, kad niekas neužliptų ant stiklo.“

Koridoriuje įsivyravo tyla.

Po akimirkos mažoji Ela tyliai prabilo.

„Aš Ela.“

Maja šiltai jai nusišypsojo.

„Malonu su tavimi susipažinti.“

Pamažu, viena po kitos, ir kitos mergaitės pasakė savo vardus.

Pirmą kartą per kelias savaites kažkas su jomis kalbėjo be baimės, pykčio ir gailesčio.

Danielis tylėdamas stebėjo iš koridoriaus.

Vietoje dar vienos nelaimės jis pamatė, kaip Maja šlavė grindis, o jo dukros tyliai stovėjo šalia jos.

Kažkas pasikeitė.

Pirmą kartą po Greisės mirties kažkas nebandė kontroliuoti mergaičių.

Ji bandė jas suprasti.