Pirmasis „Orbeez“ rutuliukas nuriedėjo per terasą, kai atidariau galines duris.
Ryškiai mėlynas. Maždaug marmuro dydžio.
Jis atsitrenkė į mano šlepetę ir sustojo.
Tada pažvelgiau į baseiną.
Milijonai mažų, spalvingų rutuliukų dengė vandens paviršių. Po jais buvo kažkokia forma — didelė, stačiakampė ir pernelyg taisyklingai tiesi, kad būtų šiukšlė.
Įsikibau į durų staktą.
„Karmelo.“
Mano vyras skubiai įėjo nešinas dviem kavos puodeliais. Pamatęs baseiną, vienas puodelis išsprūdo jam iš rankos ir sudužo atsitrenkęs į stalviršį.
Nė vienas iš mūsų nejudėjo.
„Orbeez“ tyliai spragsėjo į plyteles kaip lietus į stiklą.
„Ar tai buvo ten praėjusią naktį?“ paklausė jis.
„Ne.“
„Tu patikrinai?“
„Baseiną uždengiau devintą valandą.“
Jo akys nukrypo į uždangą, sulankstytą šalia tvoros.
Kažkas ją nuėmė.
Tai mane išgąsdino dar labiau.
Tai nebuvo vaikai, slapta patekę į mūsų kiemą.
Kažkas tai suplanavo.
Karmelo išėjo į lauką.
„Nieko neliesk, Ebi.“
Bet aš jau galvojau apie vienintelį žmogų, kuris kada nors buvo pripildęs šį baseiną „Orbeez“ rutuliukais.
Meisoną.
Mūsų sūnų.
Kai buvo mažas, jis juos dievino. Jis tikėjo, kad kiekviena spalva turi savo paskirtį.
Mėlyna buvo vienišiems žmonėms.
Geltona — gimtadieniams.
Raudona — nelaimėms.
Žalia — privatiems dalykams.
Jis niekada nepaaiškino, ką reiškė žalia.
Prieš trejus metus Meisonas dingo per vasaros festivalį.
Vieną akimirką jis laikė mano ranką prie žiedų mėtymo žaidimo.
Kitą — jo nebebuvo.
Paieškos truko savaites.
Nieko, kas priklausė jam, nerado.
Išskyrus prisiminimą apie mažą geltoną kastuvėlį su įtrūkimu prie rankenos.
Po jo dingimo baseinas tapo sunkiausia vieta namuose. Ten Meisonas išmoko plaukti. Prieš kiekvieną šuolį jis sušukdavo „Žiūrėk!“, net kai aš jau į jį žiūrėdavau.
Dabar kažkas laukė po vandeniu.
Karmelo nuleido tinklą į baseiną.
„Orbeez“ pasitraukė į šalis, o tada vėl susirinko į savo vietas.
Po beveik dvidešimties minučių jis išvalė pakankamai vietos, kad būtų galima pamatyti kampą.
Akrilas.
Storas.
Užsandarintas.
Baseino dugne gulėjo skaidri dėžė.
Viduje kažkas buvo tvarkingai sudėta.
Karmelo pasilenkė arčiau.
Tada sustingo.
„Kas?“ tyliai paklausiau.
Jis parodė pirštu.
Iš pradžių mačiau tik blyškius kontūrus.
Tada rutuliukai pajudėjo.
Geltonos spalvos blyksnis.
Maža rankena.
Mano ranka stipriau suspaudė baseino turėklą.
Meisono kastuvėlis.
Tai, kas nutiko toliau, yra pirmame komentare 👇👇
Policija buvo paskelbusi jį dingusiu.
Įtrūkimas prie rankenos buvo atsuktas į mane.
Karmelo paskambino 911.
Po kelių minučių pareigūnai užpildė mūsų kiemą. Jie fotografavo nuimtą dangtį, „Orbeez“ rutuliukus ir pėdsakus aplink baseiną.
Atvyko detektyvas Riosas.
Jis tyrė Meisono dingimą.
Pamatęs kastuvėlį, jo veidas pasikeitė.
Gelbėjimo komanda iškėlė dėžę iš baseino.
Viduje buvo piešiniai, laiškai, apyrankės, žaislai, popierinės karūnos ir pliušinis dinozauras su viena trūkstama akimi.
O viršuje gulėjo Meisono geltonas kastuvėlis.
Įtrūkimas prie rankenos buvo atsuktas į mane.
Man linko keliai.
Niekas nekalbėjo.
Dėžė buvo užantspauduota, kol viskas bus užfiksuota.
11:12 atvyko moteris vardu ponia Liuis iš bendruomenės centro.
Vos pamačiusi dėžę, ji užsidengė burną.
„O ne.“
Detektyvas Riosas paklausė:
„Ar žinote, kas tai yra?“
Ji linktelėjo.
„Žinau, kas buvo jos viduje.“
Ji pažvelgė į mane.
„Miestelis trejus metus nuo jūsų kažką slėpė.“
Po Meisono dingimo vaikai pradėjo nešti daiktus į festivalio atminimo vietą.
Piešinius.
Laiškus.
Mažus žaislus.
Bendruomenės centras viską saugojo.
Kai atminimo vieta buvo panaikinta, niekas negalėjo tų daiktų išmesti.
Kiekvienais metais vaikai pridėdavo dar daugiau.
„Mes jums nesakėme, nes manėme, kad tai jus įskaudins“, — sakė ponia Liuis.
Pažvelgiau į dėžę.
„Įskaudina.“
Ji linktelėjo.
„Bet jie vis tiek nešė.“
Kažkas perkėlė dėžę iš saugyklos, nes norėjo grąžinti ją prieš festivalį. Jie manė, kad tyliai palikti ją bus maloniau.
Jie prisiminė, kad Meisonas mėgo „Orbeez“.
Todėl jie pripildė mūsų baseiną jais.
Už trejų metų prisiminimus.
Dėžė buvo atidaryta vidurdienį.
Pirmiausia išėmė geltoną kastuvėlį.
Sugriebiau jį abiem rankomis.
Trejus metus įsivaizdavau, kad jis kažkur pamestas.
Tačiau iš tikrųjų kažkas jį saugojo.
Tada pasirodė laiškai.
„Ačiū, kad pasidalinai savo kreidelėmis, kai mano sulūžo.“
„Tu pasakei, kad strazdanos yra mažos žvaigždės.“
„Tu leidai man laimėti pupelių maišelio žaidimą, nes aš verkiau.“
Rašysena keitėsi nuo puslapio prie puslapio.
Dauguma vardų man nieko nereiškė.
Bet kiekvienas vaikas prisiminė Meisoną.
Ponia Liuis ištraukė nuotrauką.
Ji buvo padaryta likus kelioms minutėms iki jo dingimo.
Meisonas stovėjo prie festivalio fontano, laikydamas geltoną kastuvėlį, o aplink jį buvo susirinkę vaikai prie indo su „Orbeez“.
Ant nugarėlės kažkas buvo užrašęs:
„Jis pasirūpino, kad kiekvienas vaikas rastų ryškiausią.“
Trejus metus kiekvienas tos dienos prisiminimas baigdavosi mano tuščia ranka.
Dabar prisiminiau, kas buvo prieš tai.
Meisonas juokėsi.
Meisonas dalijosi.
Meisonas pastebėdavo žmones, kuriems reikėjo gerumo.
Aš jį pažinojau kaip savo sūnų.
Miestelis jį pažinojo kaip berniuką, kuris visiems rasdavo vietos.
Iki vakaro baseinas buvo švarus.
Niekas nebuvo suimtas. Savanoriai, kurie perkėlė dėžę, padarė siaubingą klaidą, tačiau detektyvas Riosas tikėjo, kad tai kilo iš meilės, o ne iš noro pakenkti.
Seklioje baseino vietoje liko vienas mėlynas „Orbeez“ rutuliukas.
Pakėliau jį ir įdėjau į Meisono geltoną kastuvėlį.
Mėlynas rutuliukas nuriedėjo į įtrūkusį kampą ir ten pasiliko.
Parsinešiau kastuvėlį į vidų.
Meisono nuotrauka stovėjo ant židinio atbrailos.
Padėjau kastuvėlį šalia jo.
