Vyras kiekvieną dieną prieš išeidamas iš namų duodavo man tą pačią baltą tabletę ir atidžiai stebėdavo, kad ją praryčiau. Jis net paprašydavo išsižioti ir parodyti liežuvį.
Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog rūpestis.
Tačiau laikui bėgant man pasidarė baisu.
Kodėl jis niekada nepaaiškino, kokie tai vaistai? Kodėl taip kruopščiai kontroliavo kiekvieną mano žingsnį?
Vieną dieną nusprendžiau sužinoti tiesą.
Apsimečiau, kad išgėriau tabletę, paslėpiau ją už skruosto, o vyrui išėjus iš namų išėmiau ją ir slapta nuvežiau ištirti.
Po kelių dienų sužinojau rezultatą.
Ir tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis…
Ištekėjau iš meilės. Iki vestuvių mano vyras buvo pats dėmesingiausias ir rūpestingiausias žmogus, kokį tik pažinojau. Jis niekada nekeldavo balso, rengdavo man staigmenas ir sakydavo, kad nori nugyventi su manimi visą gyvenimą.
Tačiau jau kitą rytą po vestuvių viskas pasikeitė.
Atsibudau ir pamačiau, kad jis jau ruošiasi į darbą. Vienoje rankoje jis laikė stiklinę vandens, o kitoje – mažą baltą tabletę.
— Labas rytas. Prašau, išgerk.
— Kas tai?
— Vaistai. Tau reikia juos vartoti kiekvieną dieną.
— O nuo ko?
Jis tik nusišypsojo.
— Pasitikėk manimi. Tai svarbu.
Nesiginčijau ir išgėriau.
Kitą dieną viskas pasikartojo.
Ir dar kitą.
Pamažu tai tapo keistu rytiniu ritualu. Jis atnešdavo tabletę, laukdavo, kol ją išgersiu, o tada atidžiai į mane žiūrėdavo.
— Išsižiok.
— Tu rimtai? Tu manimi nepasitiki?
— Aš tiesiog noriu įsitikinti, kad tikrai išgėrei.
Po to jis ramiai išeidavo.
Tačiau keistenybės tuo nesibaigė.
Kiekvieną dieną lygiai antrą valandą po pietų suskambėdavo mano telefonas.
— Tu namuose?
— Taip.
— Niekur nebuvai išėjusi?
— Ne.
— Gerai. Aš greitai grįšiu.
Vos kelios sekundės pokalbio – ir jis padėdavo ragelį.
Taip tęsėsi kelias savaites.
Iš pradžių maniau, kad jis tiesiog pavydi. Vėliau nusprendžiau, kad jis mane pernelyg kontroliuoja. Kartais net atrodė, kad jis bijo mane prarasti.
Tačiau kuo toliau, tuo neramiau jaučiausi.
Kodėl jis slepia vaistų pavadinimą?
Kodėl taip jaudinasi, jei aš užtrunku?
Kodėl skambina kiekvieną dieną tuo pačiu metu?
Vieną dieną nusprendžiau patikrinti.
Ryte jis vėl ištiesė man tabletę.
— Išgerk.
Įsidėjau ją į burną, užsigėriau vandeniu ir apsimečiau, kad nurijau.
Kas nutiko toliau, aprašyta pirmame komentare 👇👇
Jis atidžiai į mane pažiūrėjo, paprašė išsižioti ir, įsitikinęs, kad viskas gerai, išėjo.
Kai tik durys užsidarė, išėmiau tabletę, kurią buvau paslėpusi už skruosto, suvyniojau ją į servetėlę ir nuvykau į laboratoriją.
— Man reikia sužinoti šio preparato sudėtį, — pasakiau darbuotojai.
— Gerai. Rezultatai bus paruošti po kelių dienų.
Tos dienos buvo sunkiausios mano gyvenime.
Aš ir toliau šypsojausi vyrui ir apsimetinėjau, kad viskas gerai, tačiau viduje mane draskė baimė ir abejonės.
O jeigu jis mane apgaudinėja?
O jeigu jis iš tikrųjų nori man pakenkti?
Galvoje sukosi pačios baisiausios mintys.
Kai pagaliau paskambino iš laboratorijos, vos sugebėjau prisiversti ten nuvykti.
Gydytojas ilgai tyrinėjo rezultatus, tada pažvelgė į mane.
— Ar seniai vartojate šį preparatą?
— Beveik kiekvieną dieną po vestuvių.
— Kas jums jį paskyrė?
— Mano vyras.
Jis nutilo.
— Tai stiprūs psichiatrijoje naudojami vaistai. Jie skiriami esant rimtiems sutrikimams. Tokių vaistų negalima nutraukti be gydytojo priežiūros.
Man sustingo rankos.
— Bet aš niekada nesirgau…
Gydytojas atidžiai pažvelgė į mane.
— Jūs tuo tikra?
Nežinojau, ką atsakyti.
— Jums reikia pasikalbėti su savo gydytoju.
— Su kokiu gydytoju?
Jis ištraukė dokumentus.
— Su savo psichiatru.
Į nurodytą vietą atvykau jau vakare.
Pagyvenęs gydytojas ilgai studijavo mano ligos istoriją, o tada tyliai pasakė:
— Maniau, kad vieną dieną jūs vis dėlto ateisite pati.
— Paaiškinkite man, kas vyksta.
Jis atidarė dokumentų aplanką.
— Prieš kelerius metus jūs patyrėte sunkią psichologinę traumą. Po to jums išsivystė rimtas sutrikimas. Paūmėjimų metu jūs prarasdavote kontrolę, o vėliau neprisimindavote, kas nutiko.
Sėdėjau tylėdama.
— Tai neįmanoma…
— Deja, įmanoma. Po gydymo jūsų būklė pagerėjo. Tačiau nutraukti vaistų vartojimą buvo pavojinga.
Bandžiau suvokti tai, ką išgirdau.
— O mano vyras?
Gydytojas pažvelgė į mane.
— Jis pats prisiėmė atsakomybę pasirūpinti, kad laiku išgertumėte vaistus. Jis norėjo jus apsaugoti.
— O skambučiai kiekvieną dieną?
— Tai taip pat buvo gydytojų rekomendacija. Jis turėjo įsitikinti, kad jums viskas gerai.
Grįžau namo su ašaromis akyse.
Visą šį mėnesį laikiau vyrą žmogumi, kuris atima iš manęs laisvę.
O jis visą tą laiką tiesiog vykdė pažadą – rūpintis manimi.
Kai vakare jis įėjo į butą, iš karto suprato, kad aš viską sužinojau.
Jis atsisėdo šalia.
— Tu buvai pas gydytoją?
Linktelėjau.
— Kodėl tu niekada man nepasakei?
Jis nuleido akis.
— Nes gydytojai bijojo, kad tai tau bus per didelis smūgis. Jie tikėjosi, kad atmintis pamažu sugrįš pati. Aš nenorėjau slėpti tiesos… bet dar mažiau norėjau tave prarasti.
Ilgai tylėjau.
Tada pati paėmiau nuo stalo tabletę.
— Dabar aš suprantu.
Jis stipriai mane apkabino.
Ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau ne baimę, o dėkingumą.
